ALEKSANDRAS BENDORAITIS  CP8AL, PW8AL (SK) 

      Rimo Zakarevičiaus,  LY2N straipsnis apie Aleksandrą Bendoraitį, CP8AL, PW8AL, išspausdintas  1999 m. LRSF leidinyje "Radijo sportas Lietuvoje" Nr. 24.

      Net nesitiki, kad jau nebeišgirsime jo balso...  Padre Aleksandras Bendoraitis mirė 1998 m. lapkričio 22 d. savo namuose, mažame Guyaramerin miestelyje tolimojoje Bolivijoje, Amazonės džiunglėse. Šiais metais Padre Aleksandrui Bendoraičiui būtų sukakę 80 metų. Jis dar tebebuvo kupinas ateities planų, bet jo širdis jau nepakeliamai pavargo nuo įtempto darbo...

      Tik prieš kelias savaites iki jo mirties dar girdėjau jo balsą per radiją. Jis per daug nesiskundė sveikata, sakė, kad dar dirba, kasdien priima po kelias dešimtis ligonių, klausinėjo apie Lietuvą...

      Tai buvo tikrai nepaprasto intelekto, didžiulės erudicijos žmogus, puikus gydytojas, dvasingas kunigas, misionierius, menininkas (be kitų mokslų jis studijavo ir Sorbonos Dailės akademijoje), puikiai mokėjo daug kalbų: anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, portugalų, lietuvių, lotynų, graikų, hebrajų, taip pat ir Amazonės džiunglių indėnų kalbas.

      A. Bendoraitis gimė 1919 metais Betygaloje, netoli Kauno, senoje dvarininkų šeimoje, kurios herbe buvo įrašyta "Caritas et amor" (Meilė ir globa). Iš tėviškės į Paryžių jis išvyko būdamas šešerių metų. Ten jis gavo puikų išsilavinimą. Rusams okupavus Lietuvą 1940 metais jo tėvai ir sesuo buvo ištremti į Sibirą ir iki šiol apie jų likimą nieko nežinoma. A.Bendoraitis išliko gyvas tik todėl, kad tuo metu buvo Prancūzijoje.

      Šeimos tragedija, nusiaubta tėviškė ir dramatiškas Lietuvos likimas lėmė tolesnį A. Bendoraičio gyvenimą - jis tapo misionieriumi. 1945 m. jis sėkmingai baigė Sorbonos universiteto medicinos fakultetą. Buvo nusiųstas į Gaboną (Afrika). Ten artimai susidraugavo su vienu iš didžiųjų pasaulio žmonių - misionieriumi Albertu Šveiceriu (A.Schweitzer). Jo pavyzdžio paskatintas ir baigęs Paryžiuje teologijos ir filosofijos fakultetą, A. Bendoraitis po 15 gydytojavimo metų buvo įšventintas katalikų kunigu (1960 m.)

      Nuo 1961 m. A. Bendoraitis gyveno Pietų Amerikoje, Amazonės džiunglėse. Civilizacija į tuos kraštus atnešė naujas ligas. Tuberkuliozė, cholera, maliarija ir daugybė kitų tropinių ligų - tai buvo kasdieninis darbas.

      A. Bendoraitis įkūrė plaukiojančią ligoninę laive, pavadintame "Lituania".  Tūkstančiai kilometrų buvo nuplaukta Mamorės upe, kitomis Amazonės baseino upėmis. Tokių laivų buvo keturi, jie skendo ir degė, buvo ir daugybė kitokių sunkumų. Norėdamas kuo daugiau padėti indėnams, Padre Aleksandras išmoko valdyti lėktuvą, gavo piloto teises.

      A. Bendoraitis ėmėsi statyti 140 lovų gana modernią ligoninę Guara - Mirim miestelyje Brazilijoje. Statyba buvo baigta 1973 m. Ketvirtį amžiaus Padre Aleksandras dirbo Brazilijoje. Šalies vyriausybė aukštai įvertino jo darbą, suteikė pilietybę, išrinko Brazilijos akademijos nariu, įteikė daug aukštų apdovanojimų.

      Nuo 1985 m. Padre Aleksandras Bendoraitis persikelia į Boliviją, kur toliau tęsia savo misionierišką veiklą. Ten irgi pradeda statyti ligoninę, skirtą motinai ir vaikui - "Centro MateranoInfantil". Ir Bolivijos vyriausybė aukštai įvertino A. Bendoraičio darbą. Už didelės epidemijos sustabdymą Padre Aleksandrui buvo suteiktas aukštas karinis laipsnis ir pilietybė, jam asmeniškai dėkojo Bolivijos prezidentas.

     Pietų Amerikos laikraštis "Brazila Catoliko" Padre A. Bendoraičiovardą mini šalia žymiausių pasaulio misionierių: M. Kolbės, A. Šveicerio, M. Gandžio, Motinos Teresės, M.L. Kingo ir kt.

      Noriu pasakyti keletą žodžių apie Padre A. Bendoraitį kaip apie aistringą trumpabangininką. Brazilijoje jis turėjo šaukinį PW8AL, o Bolivijoje - CP8AL. Mėgėjišką radijo ryšį jis naudojo pačiam kilniausiam tikslui - žmonių gyvybėms gelbėti. Beveik kiekvieną dieną jis kalbėdavo per mėgėjišką radijo stotį su savo draugais ir rėmėjais. Tie pokalbiai dažniausiai būdavo labai dalykiški: kur ir kaip gauti reikiamų vaistų, medikamentų, kaip kuo greičiau organizuoti pagalbą. Jis pats neužsiėmė aparatūros konstravimu, nes paprasčiausiai neturėjo tam nei laiko, nei sąlygų. Bet galiu pasakyti, kad jis gerai išmanė ir techniškąsias radijo ryšio puses, buvo geras operatorius. Savo namuose turėjo puikią radijo stotį, o kitą radijo stotį su aukštai iškelta kryptine antena buvo įsirengęs ligoninėje.

      Padre Aleksandras labai domėjosi Lietuva, norėjo sugrįžti į jau laisvą, nepriklausomą Tėvynę. Liūdėdami lenkiame galvas pagerbdami jo šviesų atminimą.   

Rimas Zakarevičius  LY2NX  ex CP8/LY2NX

          Vieną 1979 m. vasaros naktį dirbant 20 m diapazone, kai girdėjosi vien Pietų Amerikos stotys buvau nustebintas išgirdęs kvietimą ryšiui lietuviškai. Taip susipažinau su Aleksandru, CP8AL. Ryšio metu jis pasakė, kad jau daug metų gyvena Pietų Amerikoje, yra gydytojas ir misionierius. Apsikeitėme adresais ir toliau pažintis tęsėsi susirašinėjant. Aleksandras laiškuose man pasakodavo apie savo veiklą, atsiųsdavo nuotraukų bei atvirukų. Viename laiške buvo įdėta kopija ataskaitos, kiek dantų ištraukta, apendicito ir kitokių operacijų atlikta ir kiek ligonių priimta vieno "LITUANIA" laivo reiso metu keliaujant per indėnų kaimus viena iš Amazonės baseino upių. O aš jam siunčiau  nuotraukų albumus apie Lietuvą, Vilnių, vėliau atgimimo laiku atsiradusius katalikiškus ir sąjūdžio leidinius, pasakojau apie gyvenimą Lietuvoje. Čia yra keletas jo atsiųstų nuotraukų.

          1991 metais "Alkos" leidykla Vilniuje išleido nedidelio formato knygelę "Lietuviai Amazonijos džiunglėse". Jos autorius Aleksandras Guobys, apsilankęs pas  A. Bendoraitį  kartu su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus delegacija.

Maždaug prieš dvidešimt metų, per vieną eilinį pokalbį eteryje su Konstanz mieste, Vokietijoj, gyvenančiu radijo mėgėju Kazimieru Noreika, Kazimieras man papasakojo, kad jis buvo užmezgęs ryšį su Bolivijoj gyvenančiu lietuviu radijo mėgėju Aleksandru, CP8AL. Tuo metu JAV-se gyvenantis lietuvis radijo mėgėjas ir aš planavome ieškoti ir suregistruoti po viso pasaulio kampelius išsibarsčiusius lietuvius radijo mėgėjus. Galvojome ir apie “apvalų stalą” prie kurio galėtų susirinkti netik užsienio lietuviai radijo mėgėjai, bet svarstėme galimybę pakviesti prisijungti ir tuometinės Lietuvos radijo mėgėjus. Aleksandro, CP8AL, pilną adresą suradau tarptautinėje radijo mėgėjų adresų knygoje ir parašiau jam trumpą laišką.

Netrukus gavau atsakymą. Gražia taisyklinga lietuvių kalba jis trumpai papasakojo apie save, savo darbą ir laivą – ligoninę “Lituania”, kuris reguliariai plaukioja Marmore upe, sustodamas numatytose vietose ir teikdamas medicinos pagelbą vietiniams indėnams.

Aleksandras Bendoraitis buvo kunigas, gydytojas ir chirurgas. Savo laiške rašė, kad jis nuolat susitinka su Vokietijos radijo mėgėjais, nurodė jo ryšių laiką ir dažnį – man pasiūlė jį ten susirasti ir pakviesti. Aš pradėjau ieškoti CP8AL eteryje ir greitai jį išgirdau aptariantį trūkstančių vaistų problemas su vokiečiais radijo mėgėjais. Sulaukęs tinkamą progą jį pakviečiau. Aleksandras atsakė lietuviškai ir taip prasidėjo mudviejų pirmasis ryšys – vienas iš daugelio per kuriuos artimai susipažinau su šiuo įdomiu ir pagarbos vertu žmogumi.

Kun. dr. A. Bendoraitis gimė 1919 m. Betygaloje, netoli Kauno senoje bajorų šeimoje, kurios herbo obalsis buvo “Caritas et amor (globa ir meilė)”. 1925 m. jis išvyksta į Paryžių. 1945 m. sekmingai baigia Soroboros universiteto medicinos fakultetą.

Karo metu A. Bendoraitis buvo sugrįžęs į tėviškę, bet jo visa šeima buvo Stalino ištremta ir dingusi be pėdsakų. Po karo A. Bendoraitis baigia studijas ir, vienos prancūzų organizacijos pavestas, kurį laiką dirba Lamborene pas dr. Albert Schweitzer.  Vėliau vėl grįžta atgal į Prancūziją ir čia studijuoja tropinę mediciną. Tapęs chirurgu ir gydytoju, jis norėjo su šeimos likusiu turtu atidaryti savo ligoninę raupsuotiesiems Afrikoje. Susitikimas Paryžiuje su brazilų vyskupu Dom Ray pagrindinai pakeitė jo gyvenimo planą. Šitas jam papasakojo apie vargą ir skurdą pietinėje Amzonės srityje ir apie ten menką medicinos priežiūrą. Dr. A. Bendoraitis suprato, kad jo darbas buvo ten reikalingesnis, nei Afrikoje.

Priedui, jis dar studijavo katalikų teologiją Pranacūzijoj ir 1962 m. buvo įšventintas kunigu. Po intensyvaus pasiruošimo jis 1962 m. išvyko į Guajara-Mirim miestą pietų Amazonės srityje, Brazilijoje. Sąlygos, kurias jis ten rado toli prašoko vyskupo Dom Rey apibudinimus. Indėnų gentys, su sunaikintomis jų kultūros šaknimis, amerikiečių misijonierių “civilizuotos”, europiečių virusų ligų naikinamos, kurioms indėnai neturi jokio atsparumo; jų padermės džiunglėse tapę nepasitikintys kiekvienam kontaktui su baltaisiais – po to kai brazilų governatorius bandė juos išnaikinti apnuodytu cukrumi, kad galėtų džiungles paversti dirbama žeme – į baltuosius jie žiūrėjo priešiškai.

Dr. A. Bendoraitis, mėgindamas susipažinti su indėnais, virš jų gyvenamos srities išmėtė iš lėktuvo savo fotografiją ir dabar kantriai laukė teigiamų rezultatų.

Vieną dieną jam pavyko pagydyti vienos genties vado sūnų. Gentis juo pasitikėjo ir jam davė amuletą, kad ir kitos gentys jį draugiškai sutiktų. Taip atsirado galimybė, be pavojaus savo gyvybei, pradėti gydytojo darbą indėnų srityje.

Keliaujantis gydytojas

Xapacure indėnai, kurie gyvena prie Bolivijos ir Brazilijos sienos, pasiekiami vandens keliais. Dr. A. Bendoraitis pasistatydino iš medžio laivą – ligoninę ir jį pavadino “Lituania”, savo gimtojo krašto prisiminimui. Su juo reguliariai plaukiojo Marmore ir šalutinėmis upėmis. Kelionė upėmis yra 3000 km ilgio; jis sustoja 55 punktuose ir teikia medicinos pagalbą indėnams.

Sekmingas darbas ir Pietų Amazonės žmonių pagarba gyd. A. Bendoraičiui nešė vis daugiau ligonių; daug jų atkeliaudavo primityviuose laiveliuose, kuriuose kelionės trukdavo keletą dienų. Taip, maždaug po 10 metų, gyd. A. Bendoraitis pastatė pastovią ligoninę, pirmą 500 km apskritime. Kadangi gydytojas iš savo darbo pajamų neturi, tai reikėjo įdėti netik viso pasaulio žmonių aukas, bet ir daug jo paties darbo. Be tinkamo patyrimo buvo pastatyta plytinė, kadangi vietoje randasi pirmaklasė žaliava. Bet tik trečia krosnis davė reikiamus rezultatus.

Gyvenimo sąlygos Pietų Amazonės srityje yra kraštutinės. Oro drėgmė siekia 92 nuošimtčius, karštis 40 laipsnių Celsijaus.

Radijo Educatora

Džiunglėse gyvenančių žmonių žinios apie higieną yra menkos, todėl šioms žinioms praplėsti gyd. A. Bendoraitis panaudojo modernų tarpininką – radijo siųstuvą. Maži Philips gamybos imtuvai, galintys priimti tik vienu dažniu, buvo išdalinti mažoms, maždaug 20 žmonių grupėms, įrengta radijo stotis. Iš šios stoties buvo transliuojamos įvairios auklėjimo programos čiabuvių kalbomis.

Jį vadina Padre Medico. Pavadinimas vertimo nereikalingas, nes gyd. A. Bendoraitis dirba ir kaip kunigas, nors jo gydytojo darbas užima pirmą vietą. Jo ligoninėje Bom Pastor (Gerasis Ganytojas) randasi ir maža koplytėlė.

 Gyd. A. Bendoraitis pastatė ir mažą mokyklą, kad indėnai galėtų išmokti skaityti ir rašyti. Kaip šis darbas buvo galima tęsti 25 metus, kas jį finansuoja? Tai reikia nustebus klausti, o atsakymas labai paprastas. Šis darbas tęsiasi vien gyd. A. Bendoraičio iniciatyva ir remiamas aukotojų iš viso pasaulio.

Radijo mėgėjo stotis CP8AL

Kaip svarbi priemonė ryšių nutiesimui ir palaikymui su pagelbėti pasiruošusiais žmonėmis, jau daug metų tarnauja mėgėjiškas radijas. Gyd. A. Bendoraitis, dažnai sunkiose aplinkybėse, nušviečia padėtį ir pasaulinė radijo mėgėjų bendruomenė mėgina pagelbėti. Pavyzdžiui, daugeliui žmonių suteikta pagalba kai buvo oro keliu nugabenti medikamentai. Didelis bičiulių ratelis Europoje ir Š. Amerikoje surenka pinigų, medikamentų ir kitas pagelbėjimo medžiagas, kad paremtų jo darbą. Tikrai verta stebėti koks džiaugsmas viešpatauja tarp žmonių, kai ateina pagelbinis siuntinys. Jau nuo vidurnakčio prie ligoninės pradeda rinktis žmonės, kad būtų atsižvelgta į juos, kaip bus dalinami siuntinio daiktai. Vartoti akiniai ten yra palaima ir galime įsivaizduoti, kaip žmogus po daug metų “aklumo” gali vėl pakankamai matyti.

Prieš keletą metų gyd. A. Bendoraitis prisiėmė sau uždavinį Bolivijos pusėje, prie Marmore upės, Guajaramerin-Beni, sumažinti vaikų mirtingumą, kuris tuo laiku buvo 38-40 nuošimčių pirmaisiais gyvenimo metais ir 15-20 nuošimčių sękančiais 4 metais. Šie skaičiai “Padre Medico” kėlė rūpestį jau keletą metų, nes per dažnai, trūkstant medikamentų, jis jau negalėjo pagelbėti. Tokiais atvejais yra sunku būti kunigu, kada žinai, kad pagalba būtų buvusi galima. Dėl šios priežasties gyd. A. Bendoraitis, su didele Bremen apylinkės bičiulių pagalba, per keletą metų pastatė ligoninę Centro Materno Infantil (Motinai ir Kūdikiui).

Tai buvo gyd. A. Bendoraičio paskutinis didžiulis darbas. Mudviejų radijo pokalbiuose jis pradėjo skųstis nesveikata – pakilusiu kraujaspūdžiu, nuovargiu ir sustrikusiu kvėpavimu. Vienas vokietis gydytojas, jo kolega ir draugas, pasikvietė Aleksandrą į savo namus, kad jis čia, kolegos priežiūroje, pailsėtų ir pagytų. Tik gyd. A. Bendoraičiui atvykus į Vokietiją, aš telefonu paskambinau pas jo draugą, kad galėčiau pasikalbėti su Padre Medico. Atsiliepė vokietis gydytojas ir pasiskundė, kad jo pacientas nepaklusnus ir nenoriai laikosi jo nurodymų. Skundėsi ir gyd. A. Bendoraitis, kad jo globėjas jį taip numaitino su nustatyta dieta, kad kelnės jau visai nesilaiko. Jo viešnagės Vokietijoje metu mudu turėjome keletą radijo ryšių, nes gyd. A. Bendoraičio globėjas buvo taip pat radijo mėgėjas ir turėjo savo aparatūrą.

Sugrįžęs į savo ligoninę Bolivijoje, gyd. A. Bendoraitis susirgo; matomai jo sveikatai pakenkė jau jam neįprastas Europos klimatas. Bet nors ir sirgdamas, jis nešė didelę ir sunkią darbo naštą. Palaikė ir radijo ryšius su daugeliu savo draugų, kolegų ir pažįstamų, kurie buvo išsibarstę po visą pasaulį. Gyd. Aleksandras buvo netik plačios erudicijos žmogus, bet ir puikus lingvistas – mokėjo vokiečių, prancūzų, portugalų ir anglų kalbas. Buvo išmokęs keletą indėnų dialektų, studijavęs senasias graikų ir hebrajų kalbas. Paprastai, tik išgirdęs mano šaukinį eteryje, jis atskubėdavo pasikalbėti “mums taip brangia lietuvių kalba”.

Gyd. Aleksandras mylėjo savo darbą, kuriam jis buvo pasišventęs ir jį dirbo net neatsižvelgdamas į savo sveikatą. Nemažesnė jo meilė buvo ir gimtajam kraštui, kuri neužgeso iki jo gyvenimo pabaigos. Labai dažnai jis prisiminė Lietuvą mūsų radijo ryšiuose. Sakė, kad vis puoselėja mintį bent savo gyvenimo pabaigai sugrįžti į jo numylėtą tėvynę. 

Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atstatymą, gyd. A. Bendoraitis kreipėsi pas jam asmeniškai pažįstamą Bolivijos prezidentą, kad Bolivija pripažintų Lietuvos valstybę. Tikrai, Bolivija buvo viena iš pirmųjų valstybių tuomet pripažinusių Lietuvą.
 

Prasidėjus Lietuvoje laisvėti sovietiniams priespaudos varštams, gyd. A. Bendoraitis pasikvietė iš Lietuvos grupę lietuvių, kuri, po visokių nuotykių, jį pasiekė Bolivijos džiunglėse. Grupės daugumą sudarė radijo mėgėjai. Prisimenu, kaip nuoširdžiai ir susijaudinęs gyd. Aleksandras laukė “savo lietuviukų”.

Lietuvoje kai kas bandė surasti gyd. A. Bendoraičiui užtikrintą pragyvenimą ir globą, kad jis galėtų sugrįžti į savo gimtąjį kraštą visam laikui. Deja, nei vyriausybė, nei Lietuvos Katalikų Bažnyčia tuo nepasirūpino. Taip ir neišsipildė kun. dr. A. Bendoraičio ilgai puoselėta mintis bent amžinam poilsiui atsigulti gimtoje žemėje. 1998 m. lapkričio 22 d. užgeso šio kilnaus tautiečio gyvybė. Jo žemišką kūną priėmė tropikų saulės įkaitinta žemė, kur jis bene didžiausią savo gyvenimo dalį praleido kaip servus servorum (tarnų tarnas).

Kai kurie užsienio lietuviai kritikavo gyd. A. Bendoraitį praeityje, kad jis tik “laksto paskui plikus indėnus”. Aš esu tikras, kad tokios kritikos gyd. A. Bendoraitį nenukreipė nuo jo užsibrėžto tikslo. Labai gaila, kad nei Lietuvos vyriausybė, nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybė nepasirūpino šituo kilniu lietuviu.

OOOOOOO

Gerbiamas ir Mielas Aleksandrai, aš jaučiuosi geresnis žmogus, kad Tave pažinau ir niekuomet nepamiršiu Tavo nuoširdaus draugiškumo, kurį Tu vis man rodei per eilę metų. Prisimenu, kaip Tu man sakei po Tavo pravestos kelias valandas trukusios sunkios operacijos: “Aš už judu šiandien aukojau Šv. Mišias”.

Prisimenu, kai pasakodavai apie savo pasiilgimą Baltijos jūros, jos bangų, gimtojo krašto, prie kurio Tu buvai priaugęs visa savo siela.

Neliūdėki, kad Tavo tauta pamotiškai Tave nuskriaudė, nepasirūpindama, kad galėtum atgulti amžinam poilsiui gimtojoje žemėje. Dešimtmečių žiaurios okupacijos paliko mūsų tautoje gilių žaizdų, kurios dar kraujuoja. Tu buvai Žmogus, kuris priklauso pasauliui. Užsienio laikraščiai Tavo vardą priskyrė prie M. Kolbe, A. Schweitzer, M. Gandhi, Motinos Teresės ir kitų. Pasaulyje buvai žinomas ir gerbiamas, nes Tu pasiaukojančiai stengeisi padėti kenčiančiam žmogui, mažinti jo skausmus. Savo pasirinktame kelyje Tu kartais prieidavai iki beviltiškumo, bet vistiek juo ėjai iki jo galo. Žemiškas Tavo gyvenimo kelias pasibaigė Amazonės džiunglėse ir jų žemė priglaudė Tavo kūną. Gyvendamas neieškojai nei pripažinimo, nei atpildo. Esu tikras, kad viską atradai anapus.

Jonas, G4BYW

2015 kovo mėn pasirodė žinutė, kad bus kuriamas filmas apie A. Bendoraitį. Imasi darbo dviejų valstybių (Brazilų ir Lietuvos) kino prodiuseriai : http://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/brazilu-prodiuseriai-susidomejo-dziungliu-imperatoriaus-aleksandro-ferdinando-bendoraici-istorija-3-488811