Pirmąkart apie Vaidotą Šimonį išgirdau dar besimokydamas vidurinėje mokykloje – bevartydamas žurnalą “Radio”. UTB pasiekimų lentelėje, šalia jau anksčiau žinomo lietuviško šaukinio UP2ABA (neseniai pasitraukęs iš mūsų tarpo Algis Šliavas LY2BA) radau tada dar visai negirdėtą šaukinį UP2NMO. Tuo metu lietuviški šaukiniai nedažnai buvo minimi SSSR spaudoje – dar nedaug metų buvo praėję nuo Stalino mirties, ir totalitarinė valstybė dar visai neseniai buvo leidusi savo pakraščių gyventojams įsirengti mėgėjiško radijo stoteles. Vien jau asmeninio šaukinio turėjimo faktas tada kėlė pagarbą to šaukinio savininkui. O žmogus, apie kurio pasiekimus sunkiai įsisavinamuose UTB diapazonuose rašo vienintelis nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno radiotechninis žurnalas, atrodė, turėjo būti panašus į kokį nors skrybėliuotą profesorių, ne mažiau…
     Žinoma, man teko nusivilti – Vaidas nebuvo nei skrybėliuotu profesoriumi, nei pasipūtusiu mokslinčiumi, užsidariusiu stiklinėje laboratorijoje. Nuo pat pirmojo susitikimo KPI radijo klube iki pat paskutiniosios jo gyvenimo dienos (susitikome su juo paskutinį kartą tą lemtingąją dieną, vidury judraus Savanorių prospekto, kriokiant sunkvežimiams, suspėjome tik paspausti vienas kitam ranką) jis buvo toks pat kaip ir mes visi – studentas, inžinierius, vyras ir tėvas, sportininkas, savo tėvynės patriotas. Tik jis visoje savo veikloje sugebėdavo būti bent šiek tiek geresnis už mus…
       Vaido tėvo, garsaus lietuvių dailininko Kazio Šimonio vakarietiškas išsilavinimas ir manieros, jo inteligencija versdavo net vien probėgšmais su juo pabendravusius sovietinės Lietuvos inžinierius susimastyti apie tai, kokią vietą visuomenėje turi užimti išsilavinę žmonės, ko jie turi siekti, o ko neturi. Vaidui apie tai mąstyti jau nereikėjo - šitai jam buvo įgimta, naturalu. Tas vidinis įsitikinimas savo idealų teisingumu padėdavo Vaidui ištverti visus sunkumus, o savo stiprumu jis užkrėsdavo ir kitus, silpnesnius už save. 
        Vyresnysis Vaido brolis tuo metu gyveno JAV, Niujorke. Jis prenumeruodavo Vaidui radijo mėgėjiškus žurnalus “CQ”, “QST”, “HamRadio” – tais laikais tai buvo didelis turtas, kuriuo Vaidas nesavanaudiškai dalindavosi su mumis. Per tuos žurnalus jis nekartą buvo susilaukęs nemalonumų iš “namo, nuo kurio stogo matyti Sibiras” pusės. Mat QST prenumeratorius automatiškai būdavo laikomas ARRL nariu, gi priklausymas kokiai nors užsienio organizacijai tais laikais buvo buvo labai didelė nuodėmė… Nemalonumų dėl JAV gyvenančio brolio Vaidas turėjo ir bandydamas įsidarbinti Radijo matavimų mokslinio tyrimo institute. Padėjo tai, kad brolis dirbo paprastu darbininku – sovietinė-komunistinė ideologija darbininkus laikė aukštesne “kasta” už tarnautojus, todėl nežiūrint to, kad gyveno labiausiai pūvančio kapitalizmo šalyje, brolis-darbininkas tam tikra prasme turėjo neginčijamų pranašumų prieš brolį-inžinierių…
         Nežiūrint visų sunkumų, tąkart Vaidui pavyko įsidarbinti ir užsiimti įdomia profesine veikla -moksliniu tiriamuoju darbu. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir jo sportiniai pasiekimai, kurie buvo neblogas koziris jo užtarėjų rankose. Savaime suprantama ir tai, kad jis “visai netyčia” pateko į A.Buinevičiaus (ex-RP2PDD) vadovaujamą skyrių, kuriame jau dirbo visa tuometinė Lietuvos “lapių medžioklės” rinktinė, daug radijo mėgėjų, turinčių šaukinius. Ten Vaidas jau rado UTB schemotechnikos “profesorių” Joną Burauską (LY4BT), garsų “lapių medžiotoją” Romą Petrikį, kitus žinomus Kauno radijo mėgėjus. Netoliese dirbo Edmundas Laurušonis (LY2NL), Petras Zaunius (LY2NO), Algis Kasperavičius (ex-UP2NI), kiek vėliau ten pat pradėjo dirbti ir Vladas Žalnerauskas (LY2NV). Institute veikė mėgėjiška radijo laboratorija, klubinė radijo stotis. Štai į tokią aplinką pateko jaunas profesionalus inžinierius – aukščiausios prabos radijo mėgėjas Vaidotas Šimonis 1968 metais. Kokį gi nuopelnų ir titulų bagažą jis tada atsinešė? 
       1963 metais Vaidas tapo pirmuoju lietuviu, radijo sporte laimėjusiu prizinę vietą tuometinės SSSR pirmenybėse. Tai atsitiko pačiose pirmosiose SSSR akivaizdinėse UTB pirmenybėse. Tais pačiais metais jis užmezgė pirmąjį Lietuvoje UTB ryšį, panaudodamas atspindžius nuo šiaurės pašvaistės (“Aurora”). Sekančiais metais jis asmeniškai, ir jo komanda, LIETUVA - jau SSSR akivaizdinių UTB pirmenybių čempionai! Vaidas paruošia ir pirmąją informaciją UTB mėgėjams (skyrius pirmajame LRSF informaciniame biuletenyje). 1965 metais Vaidas organizavo ekspedicijas į Latviją ir Kaliningrado sritį (likviduotos “baltos dėmės“ 144 Mhz žemėlapyje), užmezgė pirmąjį ryšį Lietuvoje (vieną pirmųjų Europoje) per dirbtinį žemės palydovą "OSCAR-3"! Truputį vėliau - pirmasis UTB ryšys tarp “šaltojo karo” gniaužtuose sukaustytų supervalstybių - SSSR ir JAV ! Pirmasis Lietuvoje 432 MHz ryšys:  UP2ON-UP2PAA !!! 
1967 metai – KPI komandos ekspedicija į Gruziją (4L7A), darbas iš Azijos į Europą 144 MHz diapazone. 1967 metai – pirmasis oficialiai užregistruotas Lietuvos UTB radijo ryšio rekordas – UP2ON-SV1AB,  1900km !
        Bet tai - tik ledkalnio viršūnė. Laimėti beveik visi Lietuvos UTB čempionatai, aukštos vietos Lietuvos TB čempionatuose, Pabaltijo pirmenybėse, tarptautinėse UTB ir TB varžybose. O kas suskaičiuos juodo darbo valandas organizuojant ir teisėjaujant Lietuvos UTB čempionatus, UTB maratonus, kariaujant su DOSAAF’u dėl kasmetinių visos Lietuvos radijo mėgėjų važiavimo į “Lauko dienos” varžybas, dėl akivaizdinio UTB čempionato komandos pasirengimo. Juk barškančiu ir gendančiu  sunkvežimiu reikėdavo važiuoti kelis tūkstančius kilometrų, nuvežti trapią aparatūrą, o po to dar ir dalyvauti varžybose… Vaidas buvo nepamainomas organizatorius rengiant radijo mėgėjų technines konferencijas (tada jos vykdavo dvi dienas, būdavo matuojama ir derinama visa aparatūra, aukšto techninio lygio pranešimus skaitydavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Maskvos, Leningrado, Kijevo radijo mėgėjai - savo srities profesionalai). Visi to meto LRSF radijo mėgėjams skirti biuleteniai buvo išleisti aktyviai dalyvaujant Vaidui. Kaip gi kitaip -  juk visus tuos metus Vaidas buvo, kalbant  dabartiniu žargonu, “LY VHF menedžeris”. Tie metai buvo visos Lietuvos UTB sporto klestėjimo metai.
        Štai tokį “bagažą” atsinešė jaunas inžinierius Vaidotas Šimonis į tuometinį Kauno RMT MTI. Atėjęs į naują kolektyvą ir pamatęs, kad   “lapių medžiotojų”   pažiūros ir “strateginė linija” (būti geriausiems Lietuvoje, po to Lietuvos komandos sudėtyje “duoti į kaulus” visiems, su kuriais tik leidžia varžytis geopolitinė situacija!), Vaidas netruko užsikrėsti “lapių medžioklės” liga, kuria ištikimai “sirgo” likusius metus.
         Net nesinori vardinti visų “lapių medžioklės” varžybų ir čempionatų, kurių nugalėtoju ar prizininku tapo Vaidas. Užteks pasakyti, kad jis buvo vienas stabiliausių ir patikimiausių to meto sportininkų, Lietuvos rinktinės komandos “motoras”.  
        Vaido organizaciniai gabumai, susikaupimas, teisingos krypties pasirinkimas, nepalaužiamas tikslo tikslo siekimas   tapo legendiniais. Jam dalyvaujant buvo sėkmingai baigtas profesionalus Lietuvos “lapių medžioklės” rinktinės imtuvų konstravimas ir gamyba, treniruotėms ir varžyboms skirtų aukštos klasės siųstuvų gamyba, sukonstruota ir pagaminta paskutinį technikos žodį atitikusi Lietuvos rinktinės aparatūra akivaizdinėms UTB varžyboms.  
          Norėčiau parašyti keletą žodžių apie Vaido žmogiškąsias savybes. Nors su Vaidu tame pačiame kurse mokėmės net keturis metus, paskaitose mes susitikdavome retokai - jis tuo metu jau buvo vedęs, augino dukrelę, o aš mokiausi ir tuo pat metu dirbau KRMT MTI “radijo mėgėjų” skyriuje. Todėl daug dažniau susitikdavome KPI radijo klube. Vaidui pradėjus dirbti tame pačiame skyriuje, ketverius metus sėdejome veidas prieš veidą – kasdien po aštuonias valandas… 
          Vaidas man kažkuo panašus į garsųjį to meto krepšininką Modestą Paulauską, apie kurį varžovai sakydavo, kad sporto aikštelėje jis esąs sudarytas “vien iš alkūnių”. Varžybų metu Vaidas išeikvodavo save iki paskutinio jėgų lašo, bet to paties reikalaudavo ir iš komandos draugų. Kovodamas jis būdavo tikras “nervų mazgas”, bet kuriuo metu galintis plykstelti ir apšaukti komandos draugą, trenerį, ar teisėją už mažiausius prasižengimus, nesąžiningumą ar atsipalaidavimą. Gerai jo nepažįstančiam galėdavo pasirodyti, kad Vaidas yra piktokas žmogus. Bet ilgiau pabendravus, geriau pažinus vienas kitą, tas įspūdis pranykdavo. Vaido tiesumas, nesitaikstymas su netiesos sakymu buvo gerai visiems žinomas. Jis turėjo autoritetą ir buvo gerbiamas tuo metu radijo sportą kuravusių DOSAAF radijo klubų - Kaune, Vilniuje, Maskvoje “vadų”, todėl Lietuvos radijo mėgėjams, turintiems tokį lyderį-taraną, buvo lengviau “pramušti” visas biurokratines užtvaras. Na, o ideologiniams "darbuotojams" jis buvo labiau panašus į kaulą gerklėje… 
       Jei kam nors atrodytų, kad Vaidas buvo laurų ištroškęs garbėtroška, drąsiai galėčiau tai paneigti. Nebuvo jam būdinga nei “žvaigždžių liga”, nei begalinis troškimas laimėti visas varžybas, prieš visus, lipant per kitų galvas. Ne kartą buvau pastebėjęs jį truputį gudraujant – praleidžiant jaunesnį, ar mažiau patyrusį kovotoją į priekį, leidžiant būsimam čempionui pajusti pirmosios pergalės skonį… 
          Garsiausieji to meto SSSR UTB radijo mėgėjai – Georgijus Rumiancevas (UA1DZ - beje, kaip ir Vaidas kultivavęs visas tris radijo sporto šakas, kaip ir Vaidas važinėjęs į varžybas Lietuvoje (!) motociklu JAWA), Slava Černyšovas (UA1MC), Sergejus Žutiajevas (RW3BP, ex-UW3FL), kiti žinomi sportininkai, buvo geri Vaido ir kitų Lietuvos mėgėjų draugai. Vaido sukurtos UTB sporto “infrastruktūros” dėka abipusė draugystė ir naudingas bendradarbiavimas tada jungė daug draugų Lietuvoje ir už jos ribų. 
           Net mus, gerai žinančius Vaido pasiekimus ir autoritetą, nustebino šiltas ir entuziastingas Vaido priėmimas 1969 metais Lenkijos mieste Sandomire vykusiame UTB radijo mėgėjų suvažiavime. Tas suvažiavimas visai netikėtai vyko tuo pat metu, ir toje pačioje vietoje, kur vyko ir pirmasis Lietuvos – Lenkijos   “lapių medžioklės” turnyras. Apie suvažiavimo rangą galimas pręsti iš jo dalyvių – garsūs Europoje UTB mėgėjai Wieslav Wysocki SP2DX, Edmund Masajada SP5SM, Wojciech Nietyksza SP5FM (vėliau - IARU I reg. viceprezidentas), Zdislaw Bienkovski SP6LB (jo antenų ir UTB knygos gerai žinomos ir vertinamos Lietuvoje ir dabar), PZK prezidentas Krzystof Slomczynski SP5HS, na, ir radijo mėgėjo akimis žiūrint, tokia smulkmė, kaip Lenkijos sporto reikalų ministras - jo net pavardės dabar niekas neprisimena… Mūsų Vaidas tuoj pat buvo paskelbtas suvažiavimo garbės svečiu, ir po kiek laiko jau rėžė kalbą iš suvažiavimo tribūnos...       
        Be jokios abejonės, Vaidotas Šimonis buvo europinės klasės žvaigždė, ryškiai švietusi Lietuvos padangėje. Tai kas, kad jo tuometiniai bandymai užmegzti EME ryšius nebuvo sėkmingi. Tie bandymai buvo daromi tuo metu, kai Europoje tokių ryšių dar buvo labai nedaug, kai dar nebuvo tokiu korespondentų-gigantų, su kuriais susirišti per Mėnulį jau pakanka turėti vieną Yagi tipo anteną. Bet Vaido dar prieš trisdešimt metų pasiekti rezultatai dar ir dabar užimtų garbingą vietą Lietuvos UTB pasiekimų lentelėse. Vaido tuometinės UTB aparatūros parametrai būtų lygūs, ar net geresni už bet kurios šiandieninės   Lietuvos UTB stoties aparatūros parametrus. 
     Vaido pasišventimas, begalinis atsidavimas bendram radijo mėgėjų reikalui iki šiol minimas kaip vienas iš unikaliausių reiškinių Lietuvos mėgėjiško radijo istorijoje. Jei mes šiandien turime kuo didžiuotis,  tai tame yra ir Vaidoto Šimonio veiklos ir širdies dalelė.

Vytautas Mickevičius (LY2PU).  Dar apie Vaidotą: http://www.qrz.lt/ly2pu/up2on.htm